PAGRINDAS
Aš, ką tik gavęs Vilniaus dailės akademijos diplomą debiutantas, kūrybiškai bendradarbiaudamas kartu su vienų pirmųjų savo užsakovu – Vilniaus Mažojo Teatro (VMT) sumanytoju ir įkūrėju režisieriumi Rimu Tuminu – 1990 m. rudens pradžioje suformulavome VMT ženklo (galime vadinti ir simboliu) bazinius sudėtinius elementus ir įsivardinome juos atspindinčias prasmes. Savo pasakojimą iliustruoju galutiniu priimtu ir ilgus metus naudotu ženklo variantu, kurį sudarantys pagrindiniai grafikos elementai iššifruoja tris pavadinimo žodžius: VILNIAUS MAŽASIS TEATRAS. Trijų tūrių, iš kurių du šoniniai yra linijiniai, siluetas yra užuomina į raidę M (Mažasis), tuo tarpu centre esanti forma – užtonuotas taisyklingas masyvus stačiakampis kartu su kertančiais jį elementais, sudaro kryžių, o tuo pačiu ir raidę T (Teatras). Visa ženklo piešinio visuma simbolizuoja daugelį prasmių, (kurios bus atskleistos vėliau), tačiau viena jų – užuomina į Gedimino pilies bokšto pavidalą, kaip patį tinkamiausią ir žymiausią Vilniaus simbolį. Giluminė tokio sprendimo prasmė yra ta, kad Vilnius – ne žodis ir ne titulinė raidė, Vilnius – abstrakcija, įspūdis ir jausminis suvokimas. Miestas – legenda, miestas, gimęs iš valdovo sapno, miestas – “pats būdamas magiškas, nesuvokiamas, painus, net apgaulingas, žaidžia su visais, patekusiais į jį”…,anot rašytojo Ričardo Gavelio. Režisierius Tuminas šį aspektą ypač išskyrė, sakydamas (cituoju netiksliai iš atminties), kad pats Vilnius yra teatras, scena, kurioje kiekvienas tampa ir artistu, ir režisieriumi, ir žiūrovu; vieta, kurioje kiekvienas nušvinta ypatinga kūrybiška apšvieta. Todėl VILNIAUS simbolis ženkle yra pats ženklas.

KONTRASTAS
Grafinė Ženklo išraiška remiasi subalansuoto kontrasto principu. Taip lengvas, ranka pravestas, pulsuojantis gyvybe, ašaromis ar kraujo lašais nutekantis linijinis piešinys kontrastuoja su griežta stačiakampės dėmės mase centrinėje dalyje. Ženkle pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp priešpriešų: šviesa-tamsa, lengva-sunku, laisva-griežta, linija-dėmė, negatyvas-pozityvas, būtis-nebūtis. Netgi ironiška asimetrija suteikia kompozicijai plevenančio lengvumo, tuo pačiu konstruktyviai Ženklas išlieka pastovus, stabilus ir nepajudinamas.

GILUMINĖS PRASMĖS
Bazinių Ženklo prasmių perskaitymu dekodavimas nesibaigia. Prasideda literatūra arba, šiuo atveju, tiksliau – režisūra. Centrinė paryškinta figūra – tai ir T raidė (Teatras), kaip minėta, bet tuo pačiu – ir (T)UMINAS. Lemtingas sutapimas. Kiekviena T raidė – tai ir kryžius, vienas universaliausių žmonijos simbolių: kančios ir atpirkimo ženklas, takų, likimų susikirtimas, centrinis taškas, iš kurio viskas prasideda ir kur viskas baigiasi. Aplink kurį sukasi neišvengiamybės ratas. Ten pat galima įžiūrėti ir stiebą su skersiniu – rėja, ant jos patetiškai plaikstosi mūsų sielų vėjo pučiamos burės ar vertikalios vėliavos (tuo pačiu – scenos uždangos draperija), bet taip pat ant jos kariami ir maištininkai. Rėjos nejučia pereina į spiralinius sukinius ženklo kompozicijos šonuose, primenančius jonėninės kolonos kapitelių voliutas, kaip tiesioginę nuorodą į antikinius kultūrinius teatro pamatus. Taip atsiskleidžia ir dar vienas ženklo reikšmių sluoksnis – matoma tvirta konstrukcija, palaikoma klasikinių kolonų, simbolizuojančių pirmapradę idėją – suremtą iš grubių, netašytų, archaiškų megalitų, kurie kartais būna spektaklio scena, kartais – triumfo arka, bet dažniausiai tampa ešafotu, ant kurio kiekvieną dieną lipa aktorius. Baltos kolonos iš šonų spaudžia akcentuotą kontrastingą griežtų linijų centrinį tūrį – sunkų, tarsi juodo marmuro antkapis, o apvertus paradigmą – bedugnę erdvę, langą į nežinomybę arba atsiveriančią sofistinę tuštumą. Pradinėje ženklo versijoje centrinio juodojo bloko apačioje plaikstėsi liepsnų liežuviai – tai ir šviesos antagonizmas šaltai juodai tuštumai, gėrio kova prieš blogį, ir širdžių karštis, ir raganų laužai, matomi pro praskleistą scenos uždangą. Visko tame Teatre yra. Taip pat – ir šventosios Aukuro ugnies.

KAUKĖ
Na ir pagaliau, pagrindinis VMT Ženklo naratyvas – kaukė, neatsiejamas teatro simbolis nuo antikos laikų. Sudėjus į vieną visumą viską: pilį ir miestą, sceną ir kolonas, tuštumą ir ugnį, aktorius ir žiūrovus, atrasime kvintesenciją – Režisieriaus, Dramaturgo ir Protagonisto frontalų portretą – kaukę, žvelgiančią į mus iš po surauktų antakių. Pomirtinę Kaukę.

PABAIGA
Ženklas, kaip žmogus – gimęs nugyvena jam skirtą gyvenimą ir miršta. Režisieriui Rimui Tuminui pasitraukus į amžinybės sceną, buvo bandymų Ženklą revizuoti, perpaišyti, harmonizuoti, pritaikyti savo reikmėms… Nežinau, kuo tai baigėsi, bet man ir neįdomu – net jei jis mirė kartu su savo režisieriumi, Vilniaus Mažojo Teatro Ženklas nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. To ir gana.