Skirmantą Mickevičių prisimenu tik geru žodžiu. Landus, verslus, niekada žodžio kišenėje neieškantis eks-žurnalistas visada springdavo gera nuotaika ir ja užkrėsdavo visus aplinkinius. Vienu tokių aplinkinių buvau ir aš, nes Skirma (taip jį visi vadino), sukdavęsis ir tarp mafijos, ir tarp partinių bosų, man nukreipdavo visus su dizainu susijusius jų pageidavimus. O dešimto dešimtmečio pradžioje visiems reikėjo naujo dizaino, ir ne tik vizitinėms kortelėms. Todėl kai siurbčiojant rytinę kavą Vilniaus centrinio prospekto kavinėje, kurios vardo niekas nebeprisimena, Skirma manęs paklausė, ką aš manąs apie pasaulinį socialdemokratinį judėjimą, palaikiau tai eiliniu jo juokeliu. Bet teko surimtėti – Aloyzas Sakalas, tapęs atkurtos Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku prieš 1992 metų Seimo rinkimus, kreipėsi į Skirmanto Mickevičiaus komunikacijų agentūrą EMES su prašymu sukurti partijos simbolį. O gal ir atvirkščiai buvo – Skirma, turėjęs kažkokį priėjimą prie A. Sakalo, įpiršo jam mintį apie tai, kad beženklė partija Seimo rinkimuose šansų neturi. “Tai pieškim sakalą”,- buvo mano pirma mintis. “Sakalas – toks orus ir plėšrus paukštis, padangių valdovas!” Ne, sakė Skirma, jie už socialinį teisngumą ir lygybę – valdovai ir plėšrumas jiems netinka. Sakalas nori Rožės! Mat raudona rožė – tradiciškai visų (beveik) nacionalinių socialdemokratiškų partijų simbolis, kiekvienoje šalyje jos turi savo rožės žiedo interpretaciją. Vienos su spygliais, kitos – be. Vienos – suspaustos darbininko kumštyje, kitos – laisvos. Be to, tęsė Skirma, 1990 m. Lietuvos socialdemokratai tapo pasaulinio Socialistų Internacionalo nariais, todėl be Rožės – niekaip. XX a. pradžioje Rosa Luxemburg (kai kurių šaltinių teigimu, būtent šios revoliucionierės vardo garbei socialdemokratai pasidabino rožėmis) praktiškai neįsileido seniausios lietuviškos politinės partijos į internacionalą, o štai 1990-aisiais – pavyko! Man, kiek pamenu, tai įspūdžio nepadarė, nes labiau rūpėjo, kiek vizitinių, blankų, skrajučių ir maišelių Skirma galės man užsakyti – a kiek narių ta “atsikūrusi” partija turi – klausiau? Kol kas nedaug, bet bus daug daugiau, ekonominės potencijos yra, juokėsi savo smailia šypsena Skirma, tarsi ateitį matydamas. Ir išties, nors ir nesublizgėjusi tais, 1992 metais Seimo rinkimuose, partija jau buvo paženklinta mano nupiešta Rože, kuri galiausiai atnešė socdemams sėkmę, leidusiai jai iš politinių paraščių išsiveržti į lyderius. Vėliau, absorbavusi lietuviškąją buvusių komunistų dalį – Brazauskininkų partiją (o greičiau, atvirkščiai – LDDP prarijo socdemus, mano nuomone, grynai pavydėdami jiems Rožės ženklo), LSDP tapo gausiausia ir stipriausia kairiaja partija Lietuvoje, politinių nuotaikų sūpuoklėse nuolatos besikeičianti valdžia su dešiniaisiais.
Prieš gerą dešimtmetį ar daugiau (aš juos stebiu, nors ir neatidžiai!) raudona socialdemokratų rožė rinkiminiuose plakatuose ir kitame identitete persidažė baltai ir buvo panardinta į raudonos spalvos stačiakampį. Pereinamojo laikotarpio baltosios ir raudonosios rožių karas truko neigai ir baigėsi baltųjų pergale. Nežinau, su kuo buvo susijęs šis simbolių vertybinis kuliavirstis (grafikoje tai vadinama kitaip – negatyviniu variantu, priklausomai nuo to, ką laikysime pozityviniu variantu) – ar lietuviai taip deklaravo atsižadėjimą nuo partijos marksistinių revoliucinių šaknų ar atvirkščiai (ir vėl) – per mažai raudonos spalvos logotipe kažkam pasirodė, tačiau dabar Lietuvos socialdemokratų partijos simbolis – bene vienintelis tarp kolegų pasaulyje – ne raudona, o balta rožė. Arba balta varna. Na, nors kuo nors išsiskiria.
P.S. Politinėje dešinėje – ne idėjų ar lyderystės stoka. Problemos su logotipais. Jei kas prie Kasčiūno prieinat (Skirma mus pernelyg anksti paliko), pašnabždėkit, kad yra toks vienas Kaltenis, kuris teisingas politines linijas moka braižyti…